Emperor – transcendentinių jėgų valdovai

Svaiginanti kosmoso begalybė, apgaubta neperregimos mistikos.  Transcendentinės gamtos jėgos, kerinčios savo amžinybe ir didingumu. Jų prigimtis ir veikimas –  visiška paslaptis. To negalima suvokti protu, tai galima tik pajusti… Kelionė į neįžengiamus Tamsos pasaulius, kur viešpatauja gaivališka magija. Ten nuvesti gali tik Juodasis metalo Imperatorius. Pasirenkite akistatai su Emperor…

Po Darkthrone ir Burzum, tai yra bene viena labiausiai kopijuojamų black metalo komandų. Jų įtakotų grupių gausu tiek Norvegijoje, tiek ir už jos ribų. Papildę black metalo instrumetų sąstatą klavišiniais, bei suformavę jų taikymo šiame stiliuje koncepciją, taip pat bene pirmieji parodę kaip black metale turi skambėti švarus vokalas, tamsieji norvegai ne tik davė pradžią simfoniniam black metalui, bet ir galima sakyti, galutinai apibrėžė ir  įtvirtino šio stiliaus standartus. Tiesiog neįmanoma paneigti Emperor įtakos tokioms grupėms kaip Dimmu Borgir, Old Man’s Child, Anorexia Nervosa ar bet kuriai kitai tipiškai symphoblacko grupei, kurių nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio priviso kaip tarakonų. Ir nors Emperor muzika gerokai melodingesnė nei kitų ankstyviausiųjų Norvegijos vadinamojo Black Metal Circle grupių, sunkumu joms ji tikrai nenusileidžia. Masyvūs gitarų rifai, triuškinančios būgnų partijos ir svaiginantis greitis rodo, jog šis imperatorius ne koks išpleręs mamyčių sūnelis, į sostą atsisėdęs tik paveldėjimo dėka, bet nuožmus tamsos karžygys, atėję į valdžią perpjovęs keletą gerklių ir sutrynęs konkurentus į dulkes.

Pradėję kaip pogrindinio raw blacko atstovai, Emperor su laiku vis drąsiau turtino savo muzikinį skambesį. Nors debiutinis albumas “In the Nightside Eclipse“ dėl savo tamsios atmosferos, įspūdingų rifų ir kone tobulos klavišinių ir gitarų dermės vieningai laikomas vienu geriausių visų laikų black metalo albumų, nuomonės apie vėlesnę grupės kūrybą kontraversiškesnės. Emperor skambesys su laiku tampa vis pompastiškesnis, techniškesnis, o idėjos vis sunkiau perprantamos. Dėl savo masiškumo kai kurie vėlesni Emperor darbai bent iš pirmo žvilgsnio skamba kaip košė, kurią išvalgyti sugeba ne kiekvienas.  Nuolat eksperimentuodami su garsais muzikantai staiga pamato, kad tai ką jie groja, jau nebegalima pavadinti black metalu. Taip atsiranda gan miglotas stilius, gavęs extreme symphonic metal pavadinimą. Įvažiavimu į jo teritoriją baigiasi ir kitų symphoblackerių Dimmu Borgir, bei Cradle of Filth muzikinės klajonės…

Emperor sudėtyje grojo daug iškilių Norvegijos metalo veikėjų. Tokie muzikantai kaip Samoth, Mortis, Tchort , Faust, Trym Torson ir kiti pasižymėjo nesuskaičiuojamoje galybėje įvairiausių Norvegijos grupių ir projektų, kuriuos visus net sunku ir būtų išvardinti. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie patį grupės lyderį, kūrybingąjį Ihsahn, kuris po Emperror iširimo, savo kūrybinę misiją sėkmingai tęsia soliniame projekte. Įdomus faktas, kad šis vyriškis 2002-aisiais gavo savo gimtojo  Notoddeno miesto kultūros premiją, kaip žymiausias ir labiausiai nusipelnęs miesto gyventojas. Bet ko norėti – juk tai Norvegija. Ten meninkai gerbiami, ir jokie, atsiprašant,“egzorcistai“ nė nebando pilti ant jų savo šlykštaus teologinio birzgalo…

Ir nors mistiškojo Imperatoriaus seniai nebėra, jo vardas neišblėsta iš metalistų atminties, o tūkstančiai pasiekėjų visame pasaulyje eina jo išmintais takais.  Ir nors simfoninis-melodininis metalas garsėja jį atliekančių grupių gausa, vargu ar kada nors atsiras komanda, galinti savo spindesiu užgožti Emperor…

The Loss And Curse Of Reverence:

Empty:

I Am The Black Wizards (Wacken 2006):

 

Progresyvios Kalėdos su Trans-Siberian Orchestra

Nė nepastebėjau, kaip ant mūsų ir vėl užvirto Kalėdos. Švenčių stukteltas netikėtai prisiminiau kasmetinę žiniatinklio tradiciją kiekvieną kartą papasakoti apie kokį nors kalėdinį sunkiosios muzikos projektą. Ir jeigu ankstesniais metais dėmesio centre buvo visokios metalchaltūros, tai šiemet norėčiau atkreipti dėmesį į bene rimčiausią tokio pobūdžio kolektyvą. Amerikiečiai Trans-Siberian Orchestra, susibūrę 1996 metais, nusprendė ne šiaip sau primityviai pabirbinti gitaras populiarių kalėdinių dainuškų motyvais, bet kurti įspūdingą, įdomią ir šventinę nuotaiką atspindinčią muziką be jokio falšo ir blevyzgų.

Grupės kūryboje persipina šiltos kalėdų giesmės, neoklasikiniai motyvai, spalvingi progresyviojo roko pasažai ir trijų elektrinių gitarų jėga, sustiprinta styginių orkestro didybės. Didelė kūrybos dalis instrumentinė, tačiau yra ir nemažai vokalo ir choro partijų, kurias klasikine dainavimo maniera atlieka tiek vyriškos tiek moteriškos giminės balsų savininkai.

Trans-Siberian Orchestra kūryba išties profesionali, aukšto lygio ir tiesiog tobulai tinkanti ne visai tradicininiam senamadiškam, bet tuo pačiu ir ne perdėm profaniškam Kalėdų sutikimui. Tad svaigiam švenčių sukūryje nepamirškime tikrosios Kalėdų dvasios, nemirtingosios klasikos ir, žinoma, sunkiojo metalo \m/.

Christmas Canon Rock:

Wizards in Winter:

 

Novembers Doom – ne visa kas amerikoniška atsiduoda hamburgeriais

Masyvūs ir slegiantys gitarų rifai, nuožmūs būgnų tratesiai ir dūštančių lėkščių kanonados, harmoninga brutalaus kriokimo ir kalnų šaltinio tyrumo švaraus vokalo kaita, nežabota agresija ir ją keičiantys melodingi, švelnūs intarpai. Ir visas tai, toli gražu ne koks tai tai nu ar, atsiprašant, džiamdafakinkoras, toks madingas šiuolaikinėje 50 žvaigždučių vėliavos valstybėje.  Tai melancholiškieji Novembers Doom – viena grupių, paneigiančių stereotipą, kad viskas kas iš JAV yra banalu, lėkšta ir pripūsta silikono.

Šie amerikiečiai susikūrė gan seniai ir savo karjerą pradėjo kaip death/thrash metalo grupė, bet kažkur apie 1995 metus jie jau buvo apsitoję ties tuo, kuo jie tikrai gali sužavėti metalo pasaulį – depresyvaus ir traiškančio death/doomo. Pradėję nuo kažko artimo ankstyviesiems My Dying Bride ir Anathema, vyrukai netrukus išvystė savitą ir sunkiai su kuo nors supainiojamą skambesį.

Grupės pavadinimas gan tiksliai atspindi jos stilistiką, kuriamą nuotaiką ir statusą (pripažinkime, kad atliekamo stiliaus įtraukimas į grupės pavadinimą jau iš anksto suteikia grupei tam tikrą autoritetingumo aureolę, pvz. Death ar Metallica). Juos galima vienais iš stiliaus etalonų: tiek sunkumo, tiek sugebėjimo kurti tinkamą nuotaiką tiek ir originalumo prasme. Novembers Doom stilius su kiekvienu albumu vis kinta, bet tuo pačiu išlieka lengvai atpažįstamas. Grupė nuolat plaukioja tarp Schilos ir Charibdės, tiksliau deatho į šią dichotomiją įtraukdami dar ir švelnaus ir gaivaus it pavasarinis lietutis džiazo motyvų, kurie ne tik sušvelnina aštriąsias anuodviejų stilių briaunas, bet ir sustiprina muzikos dramatizmą.

Trumpai apžvelkime Novembers Doom kūrybines klajones. Debiutinis albumas  “Amid Its Hallowed Mirth“ – masyvus, ultraflėgmatiškai lėtas grynojo death/doomo monolitas su tam tikrom aliuzijom į funeral’ą. Nešlifuotas deimantas kurio viduje slypi  įstabi taurios ir tragiškos meilės istorija. Ties “Of Sculptured Ivy and Stone Flowers“ prasideda grupės “chruščiovmetis“. Skambesys palengvėja, randasi daugiau ramių melodingų vietų, pagausėja švaraus vokalo partijų. Vis dėlto šis darbas dar nėra pakankamai subalansuotas – sunkiose vietose vis lauki ramių vietų, o ramiose trokšti brutalybės sugrįžimo. Tačiau kiti du darbai “The Knowing“ ir “To Welcome the Fade“ savo pirmtako problemos išvengia – grupė suranda aukso vidurį ir pasiekia savo kūrybos viršūnę. Du itin įdomūs ir kone visapusiškai tobuli albumai kuriuose žavi viskas: skambesys, stilistinė įvairovė,  dramatiška nuotaika ir nuostabūs dainų tekstai. Su “The Pale Haunt Departure“ jaučiami ženklūs kūrybiniai pokyčiai. Ir nereikia stebėtis – doom metalo grupės retai užsistovi vienoje vietoje ir nuolat keičia savo stilistiką. Vis tik Novembers Doom atvejis gan išskirtinis – grupė pasirinko ne švelnėjimo, lengvėjimo ar galbūt popsėjimo kelią o greičiau priešingai – ženkliai pakrypo į death metalo pusę, gerokai apkastruodami doomą. Visgi “The Pale Haunt Departure“ man patinka ir vis dar galėčiau priskirti jį grupės aukso amžiaus laikotarpiui. Tuo tarpu “The Novella Reservoir“ demonstruoja dar radikalesnį “nudeathėjimą“ – muzika skamba itin sunkiai brutaliai ir traiškančiai. Šis darbas irgi neblogas, bet jame jau nebėra to jausmingo dramatizmo, kas mažumėle nuvilia. Naujausias opusas “Into Night’s Requiem Infernal“ daug kuo primeną “rezervuarą“. Esminis skirumas glūdi lyrikoje – grupė šįkart nuo profaniškųjų jausmų pereina prie sakraliųjų – nagrinėjama tikėjimo Kristumi problema (atkreipkit dėmesį į tai kad pavadinimas trumpinasi kaip INRI). Šis grupės sprendimas bent jau manęs nebuvo sutiktas labai palankiai…

Taigi, nepaisiant visų klajojimų ir metamorfozinių išdaigų, Novembers Doom iki šiol išlieka kaip viena iškiliausių ir turbūt žymiausių death/doom metalo grupių.  Ir nors šiuolaikinė JAV metalo scena neretai apibūdinama epitetais komercija, popsas, pataikavimas masėms ir originalumo stoka, šios grupės tai neliečia.  Novembers Doom skambesys niekuo – nei hamburgeriais, nei coca-cola nei Lady Gaga anei Bušu nė per paties mažiausio nosies plaukelio puspindulį neatsiduoda.

Autumn Reflection:

Rain:

The Pale Haunt Departure:

 

Entombed – nihilistiškas pakasynų rokenrolas iš Žuvėdijos

Būna kartais, kad supranti, jog kažką lig šiol esi pražiūrėjęs. Štai ir aš kažkada pastebėjau, jog beveik visiškai nesu susipažinęs su švedų mokyklos death metalu. Ši įžvalga mane ganėtinai šokiravo, mat death metalas vienas mėgiamiausių mano muzikos stilių, o juk Švedijos deatho  scena ilgą laiką buvo, o ir dabar yra viena pačių reikšmingiausių. Situaciją galima būtų palyginti su operos mėgėju, bemaž nieko nenusimančiu apie italų operą arba su užkietėjusiu krepšininio fanu, besidominčiu Eurolyga, bet ničnieko nenutuokiančiu apie NBA. Arba tualetinio popieriaus ekspertas, kuris… Na gerai, užteks tų palyginimų. Eikime prie pasekmių. Taigi, tas mano minėtasis pastebėjimas ir paskatino mane susidomėti Entombed, viena ryškiausių šios šalies “mirtinojo gelažiaus“ grupių.

Entombed kilo iš vienos archaiškiausių Švedijos deatho kompanijų Nihilist. Naujoji komanda perėmė savo pirmtakų puoselėtą kryptį tačiau joje savęs, priešingai nei teigia pavadinimas, “nepasilaidojo“, tad sulig kiekvienu albumu grupės propaguojama stitlistika gan kito. Pirmieji 2 albumai “Left Hand Path“ ir “Clandestine“ atsidavė pačiu gryniausiu švedų death metalo oldskūlu. Juos galima pavadinti stiliaus etalonu. Čia Entombed vieni pirmųjų panaudoja savitą, benzininio pjūklo skambesį primenantį gitarų tembrą, tapusį švediško death metalo skiriamuoju bruožu ir įrodymu, jog skandinaviškas deathas gali skambėti vsiai nepanašiai į amerikietiškąjį.

Ir nors pirmieji 2 albumai buvo itin puikiai sutikti metalinės liaudies, Entombed nusprendė mestis į kitą kelią. Nuo 1993 albumo “Wolverine Blues“ prasideda grupė death’n’roll’o era. Grupės stilistikoje vis ryškėja roko, o taip pat ir hardcore punko motyvai, dėl ko  grupės atžvilgiu atsiranda paburbėjimų. Tačiau Entombed nestokoja nei humoro, anei nihilizmo, tad brenda vis giliau į rokenrolo raistą, paskui save vis dar vilkdami death ir thrash metalo šleifą.  To pasekoje užgimsta dar rokenroliškesnio death metalo albumas “To Ride, Shoot Straight And Speak The Truth“, po kurio seka jau vargiai metalu bepavadintinas “Same Difference“, pripažįstamas nuosmukio dugnu. Ir nors šis darbas dažnai laikomas visišku šlamštelienos rinkiniu, aš asmeniškai nebūčiau linkęs jį vadinti blogu. Tai tikrai silpniausias grupės opusas, bet jis man visgi patiko. Apskritai, mano nuomone Entombed neišleido nė vieno blogo pilnametražio studijinio albumo (ep’akai jau kita kalba).  Visi jie savitai geri ir smagūs. Tas pasakytina ir apie sulig naujuoju tūkstantmečiu prasidėjusį grupės dalinį grįžimą prie šaknų (tiksliau, prie “Wolverine Blues“ stilistikos). Naujuosiuose darbuose “Morning Star“, “Inferno“ ir “Serpent Saints – The Ten Amendments“ kapinių gyventojai (turiu omeny ne mažuosius one.lt “neformalus“) vėl pasunkėja ir jų deathenroliškame skambesyje vėl “viršų paima“ deathas.

Trumpai apžvelgus grupės “kūrybinius grybavimus“ galima pamėginti paanalizuoti tųjų “grybų“ muzikines savybes. Visų pirma, kaip turbūt nesunku pastebėti iš vaizdo klipų, Entombed nėra labai “rimta“ grupė. Tiesa ankstyvojo laikotarpio kūrybai būdingas tipiškai “deferiškas“ požiūris, bet vėlesniuose dainų tekstuose gausu ironijos, satyros, nihilistiškos paniekos ir pankiško bet subtilaus “varymo ant sistemos“. Tiesa to “nerimtumo“ jokiu būdu negalima laikyti beidėjiškumu. Entombed tekstai išties geri, prasmingi, o kartais ir gan painūs. Tas pats pasakytina ir apie muziką. Grupės dainos įvairios, dinamiškos ir ekspresyvios, liaudiškai tariant “veža“.

Tad koks gi būtų viso to moralas?  Entombed yra viena tų chrestomatinių metalo grupių, kuria bent pasidomėti yra verta. O tuos, kas toleruoja šiurkščią, apšepusią ir energingą muziką, ši grupė turėtų ir visai rimtai “užkabinti“ .

Left hand Path:

Wolverine Blues:

Night of the Vampire:

Addiction King:

What you need:

Wreckage:

 

Tang Dynasty – metalo pionieriai Kinijoje

Šiais laikais iš principo originalios, savitos ir daugiau į nieką nepanašios muzikos sukuriama itin mažai. Žinoma, visokių eksperimentonių, pasižaidimų su triukšmais ir avangardysčių netrūksta, bet kiek iš jų tikrai prigyja, o kiek taip ir užgęsta nepalikę ryškesnio pėdsako muzikos istorijoje. Tang Dynasty – viena tų iš tikro originalių grupių, pasižyminčių savitu, su niekuo daugiau asociacijų nekeliančiu (na beveik) skambesiu ir itin svariu indėliu sunkiojo metalo (jei jau ne pasaulinei, tai bent jau Kinijos) scenai. Pirmąja tikra kinų heavy metalo grupe laikomi 唐朝 Tang Chao (taip ši grupė vadinasi Kinijoje) puikiai pajėgė į vienon krūvon sulydyti klasikinį vakarietišką heavy metalą su turtinga Tolimųjų Rytų muzikos tradicija ir išgauti harmoningai vientisą ir originalų stilių.

Kaip ir derėtų tikėtis iš senų komunistinių perdylų, kuriems už sėdėjimą minkštame kompartijos krėsle ir oro gadinimą ne vien mokamos milžiniškos algos, bet ir kuriami šlovinantys šūkiai, ne tik metalo, bet ir roko muzika Kinijoje ilgą laiką buvo besąlygiškai draudžiama. Vakarietiška pop muzika Liaudies respubliką pasiekė gerokai pavėluotai, tad visai nereiktų stebėtis,  kad dar kokiais 1985 metais sunkesnės muzikos už The Beatles ar Simon and Garfunkel šioje šalyje vargu ar buvo. Tai ir nulėmė tai, kad pirmoji metalo grupė susikūrė tik apie 1988 metus. Tang Dynasty įkūrė kinų kilmės amerikietis Kaiser Kuo, dirbęs žurnalistu Pekine. Tiesa, jo surinkta ir į “tikrąjį“ metalo kelią atvesta šutvė 1989 išsiskirstė, mat per šalį nusirito žiauri reperesijų banga ir kovai prieš taikius protestuotojus Tiananmenio aikštėje buvo pasitelkti tankai, kas reiškė, kad groti roką gali būti mirtinai pavojinga. Išsigandęs Kaiseris pabėgo į JAV, o likę grupės nariai po metų vėl susibūrė ir sėkmingai tęsė veiklą ir be didžiojo kinų metalo patriarcho. 1992 išleistas debiutinis albumas, kurio pavadinimas į anglų kalbą verčiamas kaip “A Dream Return To Tang Dynasty“ pranoko visus lūkesčius. Parduotas 2 milijonų kopijų tiražu, kas net pačioms populiariausioms pasaulio metalo grupėms būtų rimtas laimėjimas, opusas iš karto pavertė Tang Dynasty nemirtinga kinų sunkiosios muzikos klasika ir iškėlė kartelę taip aukštai, kad net iki šiol patys Tang Dynasty nesugeba jos peršokti. Maža to, grupę pripažino oficialioji Kinijos valdžia, tuo siekdama parodyti pasauliui, kokia neva demokratiška ir žodžio laisvę gerbianti yra Kinija. Tai buvo tartum džino išleidimas iš butelio – metalas, nors ir pamažu ir negausiai, bet  paplito po visą šalį ir šiandien jo sustabdyti nepajėgtų nė tankai…

Deja, grupės neaplenkė ir tragedija. Skaudžioje autoavarijoje žūsta bosistas Zhang Ju. Smūgis grupei ko gero analogiškas tam, kurį patyrė Metallica, netekusi Cliffo Burtono. Daug kas sako, kad po Zhang mirties Tang Dynasty “jau nebe ta“. Vis dėlto, nors vėlesnieji albumai ir nesulaukė tokio populiarumo, kaip debiutas, mano nuomone, jie irgi puikūs. 1998 “Epic“ ir dar po dešimtmečio pasirodęs “Romantic Knight“ kiek kitokie, bet vis dėlto išlaiko grupei būdingą rytietišką skambesį apie kurį ir reiktų plačiau pakalbėti.

Nors Tang Dynasty dažnai įvardijama kaip heavy metalas, grupė iš esmės nepaiso šiam stiliui būdingų klišių ir stereotipų ir vietomis gan smarkiai nukrypsta nuo metalinės stilistikos vos ne prie kažko artimo rusiškam rokui (turiu omeny akustinių gitarų brazdinimą, bandant vaidinti dainuojamąją poeziją, kas iš pirmo karto gali nuvilti, bet vėliau pajunti, kad tai visai tinka). Lemtingą vaidmenį grupės kūryboje užima gausūs kinų klasikinės ir tradicinės muzikos elementai, tačiau jie su metalu jungiami taip harmoningai, kad atskirti kur ten baigiasi metalas ir prasideda folkas yra praktiškai neįmanoma. Vokalas irgi remiasi gilias tradicijas turinčia Pekino operos dainavimo maniera, kuri skamba ne tik savitai, bet ir ganėtinai “metališkai“. Galbūt rimtesnis trūkumas yra nepakankamai ryški ritmo sekcija ir šioks toks “akustiškumo“ perteklius, dėl ko Tang Dynasty muzika kai kam gali pasirodyti per lengva. Kitiems, ekstremalybių nemegėjams tai galbūt kaip tik bus privalumas.

Grupės tekstai atliekami idealiai švaria putonghua (bendrinė kinų kalba, dar žinoma kaip mandarinų dialektas), tad daugumai bus nesuprantami. Tang Dynasty dainos dažniausiai liūdnos ir filosofiškai poetiškos. Jose susipina egzistencialistinis būties tragizmas, nusivylimas gyvenimu, vienatvės, susvetimėjimo jausmas ir romantinis susižavėjimas didinga Kinijos istorija ypač Tang epocha (618–907 metai), kai Kinija buvo ne vien politiškai, ekonomiškai, bet ir kultūriškai stipriausia Pasaulio valstybė. Šitoks realybės ir fantazijų pasaulio supriešinimas, pabėgimas iš slegiančios rutinos ir laisvės siekimas gan tipiškas metalo muzikai, tačiau Tang Dynasty atveju įgauna naujų atspalvių, mat tuo pačiu tai yra ir užslėptas maištas prieš totalitarinę šalies sistemą. Žinoma šis maištas ganėtinai švelnus, kaip ir sąlyginai švelni yra ir pati Tang Dynasty muzika, tačiau kai kada kukli užuomina gali būti efektyvesnė už atvirą tiesos išsakymą…

A Dream Return To Tang Dynasty:

Nine Beats:

The Sun:

Choice (live):

Farewell (live):

The Time:

Mooon Dream:

Internacionalas:

 

The Sins of Thy Beloved – puikus “true“ gothic metalo pavyzdys

Gotikinis metalas daugeliui sunkiosios muzikos mėgėjų asocijuojasi su nuobodžia, seilėta, šabloniška muzika su per daug į priekį iškeltu saldžiu princesišku mergelės vokalu, ultraprimityviomis gitarų ir būgnų partijomis ir juoką keliančiomis ambicijomis sintezatoriumi imituoti simfoninį orkestrą. Iš tiesų, nemažai šiuolaikinių female fronted gotthic metalo grupių akivaizdžiai pasuko komercijos keliu, ko rezultatas – šis stilius pradėtas laikyti kone popso sinonimu. Tačiau tokia padėtis buvo ne visada. Pačioje šio stiliaus aušroje jo pionierių muzika nieko bendro neturėjo nei su komercija,  nei paviršutiniškumu. Ankstyvasis gothic metalas buvo kur kas sunkesnis, įvairesnis ir kas svarbiausia – nuoširdesnis. Žinoma ir dabar yra keletas teisingų, komercijos nesugadintų grupių. Kad ir norvegai The Sins of Thy Beloved.

Susikūrusi 1996 metais, grupė plėtojo ankstyvajai tėvynainių Theatre of Tragedy ir Tristania kūrybai būdingą tamsų, romantišką, gerokai prisodrintą doomo, deatho ir iš dalies black metalo skambesį, nuo kurio, priešingai patiems šio stiliaus pradininkams Theatre of Tragedy,  niekada nenukrypo. Grupė pasižymėjo keliomis keistenybėmis. Visų pirma, neįprastai didele sudėtimi – scenoje iš viso grodavo net 8 muzikantai, tarp kurių 2 klavišininkai, kai kitos grupės paprastai išsitenka su vienu. Be to itin svarbų vaidmenį atlieka smuikas, bet nepasiant to, kad tai praktiškai pagrindinis melodinis TSOTB instrumentas, tiek įrašuose tiek ir koncertuose grojęs smuikininkas Pete Johansen niekada nebuvo oficialus grupės narys. Kaip ten bebūtų, muzikai nuo to visai ne blogiau.

Na o bene pagrindinis grupės arkliukas, angeliškas, seksualus, bet tuo pačiu mažumėle asketiškai šaltas ir santūrus Anita Auglend balsas, puikiai derantis prie muzikos ir kontrastuojantis su dviem šiurščiais vokalais. Pirmajame TSOTB opuse Lake of Sorrow dominavo žemas vyriškas death growlas, tačiau antrajame albume Perpetual Desolation greta jo atsiranda ir aukštas blekeriškas screamas, kuris netgi periima iniciatyvą,  kai kuriose kūriniuose growlui palikdamas daugiau pritariamąjį vaidmenį.

Jei jau prakalbome apie albumus,  dabar kaip tik ir būtų proga juos trumpai apžvelgti. Iki šiol išleisti tik 2 pilnametražiai studijiniai įrašai, kurie nors ir mažumėle skirtingi, idealiai išlaiko tikrojo gothic/doom metalo skambesį. 1998-ųjų Lake of Sorrow galima būtų pavadinti standartiniu to meto goth metalo kūriniu. Standartiniu gerąja ir tik gerąja prasme. Galbūt jo tematika  ir banali (nelaiminga meilė, kančia,  sielvartas, savižudybės troškimas), o dainų tekstai primityvūs ir dargi su šiurkščiomis gramatikos klaidomis , liudijančiomis apie ne itin geras anglų kalbos žinias, tačiau bendra atmosfera ir itin stirpus emocinis krūvis bei kone tobula visa ko dermė palieka gilų įspūdį. Antrasis albumas Perpetual Desolation ne tik pasižymi geresnės kokybės įrašu, bet ir didesne muzikine ir konceptine įvairove, taip pat ir sunkesniu skambesiu ir gerokai techniškesniu atlikimu, bet tuo pačiu netenkama ir dalies emocinio užtaiso. Kompozicijos šiame darbe ir toliau išlieka tokios pat ilgos (vidutinė TSOTB dainos trukmė ~7 minutes, tad apie kažkokį jų muzikos komerciškumą negali būti nė kalbos), tačiau kiek įvairesnės, sudėtingesnės, spalvingesnės. Nemažai pakito ir dainų tematika – pereita daugiau prie misticizmo, apokaliptinių motyvų, gamtos stichijų, netgi satanizmo. Galima sakyti, antrajame albume grupė bandė  pažvelgti į black metalo probleminį lauką iš gotikos perspektyvos. Gan įdomiai skamba ir Metallica kūrinio “The Thing That Should Not Be“  koveris, nors galbūt idėja thrash metalo legendinį “šmotą“ atlikti goth metalo maniera ir nėra itin vykusi…

Taip jau susiklostė istorija, kad po 2 išleistų albumų, 2001-aisiais grupė paniro į letargo miegą, mat pasitraukus 3 nariams, ypač išskirtinio balso vokalistei Anitai Auglend, TSOTB nebagalėjo sėkmingai funkcionuoti. Grupė bandė koncertuoti su kviestinėmis vokalistėmis, tačiau didelės sėkmės šie mėginimai neusilaukė, o kūrybiniame fronte jau aštuonerius metus visiškas štilis. Tačiau reikia paminėti, kad nors grupės veikla ilgą laiką buvo įšaldyta, ji niekada oficialiai neiširo, o  2007-aisiais grįžus Anitai, vis pasigirsta kalbų apie artėjantį naują albumą. Ar jis tikrai kada nors pasirodys, kol kas dar neaišku. Dar neaiškiau ar neatsispirs grupė pagundai pasukti lengvesniu ir pelningesniu popso keliu kas reikštu dar vieno banalaus ir šabloniško Within Temptation ar Xandria lygio surogato atsiradimą jais jau ir taip juodai pergrūstoje pseudometalinio popso jūroje. Kaip ten bebūtų, viskas ką ši grupė sukūrusi iki šiol, bent jau mano kuklia nuomone yra nuostabu. Galbūt ši muzika patiks ne kiekvienam, vieniems ji pasirodys per švelni, kitiems per daug nuobodi ar ištęsta, tretiems galbūt nuo moteriško (arba vyriško šiurkštaus) vokalo paleis vidurius, bet kita vertus – gera muzika tuo ir skiriasi nuo popso, kad nesisitengia įtikti visiems, o laukia kol bus atrasta tų, kam ji tikrai dvasiškai artima ir reikalinga.

Pandemonium:

All Alone:

Lake Of Sorrow:

FOREVER (su ispaniškais subtitrais ;D):